|
|
|
Merginos ir automobilių lenktynės – tai suderinama?
|
Buvo laikai, kai nuostabą kėlė automobilius vairuojančios moterys, nors būtent jos, kaip rodo istorija, tapo automobilizmo pradininkėmis. Vėliau daugelis keistai žvilgčiojo į motociklininkes, nusprendusias būti ne keleivėmis, o pačioms pažaboti galingus „plieninius žirgus“. Šiandien mes matome merginas – lenktyninkes. Ar merginos ir automobilių sportas – suderinama?
„Taip“ – ryžtingai taria Inga Juškevičiūtė, pirmosios Lietuvoje absoliučiai moteriškos lenktynių komandos "Sostena-Renault Sport" vadovė.
„Tikrai ?“ – bandome teirautis pašnekovės. „Be abejo“ – atsako smagiai nusiteikusi smulkutė mergina. – „Aš apskritai nenorėčiau skirstyti gyvenimo į „vyrišką“ ar „moterišką“. Tikrieji geri virėjai nuo senų laikų buvo vyrai, o štai šiandien kažkodėl virtuvėje uždarytos moterys ir teigiama, kad tai jų darbas“.
„Man sunku būtų turbūt įvardinti datą ar momentą kada „puft“ ir supranti, kad tau patinka automobiliai“. – toliau pasakoja Inga – „Kiek pamenu save nuo mažens, pusbrolis vežiojosi ant dviračio rėmo ir rėkdavau „greičiau“, senelis remontuodavo „Moskvich“ automobilius, tad vasaras leisdavau pas jį garaže, žiūrėdama kaip krapštosi. Tada pykdavo močiutė, vėliau – pusseserė, galiausiai draugės, nes visada linkau link kitokio laiko praleidimo“.
„Niekada nekėliau klausimo „ar įsigyti vairuotojo pažymėjimą“. Buvo klausimas „Kada kada kada? Ar jau? O dabar?“ – prisimena pašnekovė – „Tiesa, pirmieji pasivažinėjimai besimokant vairuoti baigėsi griovyje. Buvau berods 15 ar 16 metų, vairavau basa, vilkėjau tik šortukus ir maudymosi kostiumėlį, nes buvo vasara, karšta. Viskas baigėsi „balsavimo“ prie kelio Vilnius – Varėna, o tėtis bandė kažką naudingo nuveikti su griovyje „besiilsinčiu“ automobiliu. Abu bijojom mamos reakcijos. Laimei viską pavyko susitvarkyti – „žiguliukas“, panaudojus plaktuką ir kirvį, buvo ištiesintas, o mama sužinojo gal pernai tik.“
Pasak Ingos, tokie projektai, kaip kad merginų komanda lenktynėse – itin džiugina. „Iš tikrųjų buvau pakviesta į šį projektą, kai merginos jau buvo susibūrusios – prisipažįsta komandos vadovė – Mintis kilo pačioms merginoms. Kaip suprantu, idėja brendo nuo praeito sezono, tačiau dėl laiko trūkumo tik šiemet ją pavyko sugeneruoti ir įgyvendinti. Prie projekto prisidėti mane pakvietė Ernesta, kurią pažinojau iš anksčiau organizuotų lenktynių bei bendravimo būdo „jie važiuoja – aš rašau“. Indrę irgi pažinojau iš organizuotų žiedinių lenktynių ir slalomų, kur ji dalyvaudavo. Su Agne susipažinau „Kauno ruduo 2013“ ralio metu, kur taip pat teko padirbėti. Man komanda žinoma, kelianti pasitikėjimą, o tai dar labiau motyvuoja dirbti ir stengtis, kad projektas pavyktų ir vyktų.“
„Visi, esantys autosporte vienaip ar kitaip žino, kad tai – brangus sportas, reikalaujantis daug darbo“. – tęsia pokalbį pašnekovė – „Dirbti reikia tiek su įvaizdžiu, tiek su rėmėjais, tiek su technika, treniruotėmis, pačiais savimi, komanda. Mano nuomone, toks projektas – puiki galimybė rėmėjui papasakoti apie save pasauliui ir pristatyti savo produktus rinkoje, tačiau skepticizmas dėl „moterų lenktynėse“ ar atitinkami principai trukdo pripažinti tą faktą. Labai įdomios veidų išraiškos būdavo tų, kuriems projektas yra pristatomas. Daugiausiai – nuostaba. Aišku, buvo ir palaikančių, ir kikenančių.“
„Formuojant komandą, net nekilo minčių apie vyrus mechanikus“. – toliau atvirauja Inga – „Nereikėtų galvoti, kad lenktynių komanda – tai tik Ernesta, Indrė ir Agnė. Komandą bet kokiose lenktynėse sudaro visi, kurie prisideda prie starto ir finišo: tai ir mechanikai, ir vadovai, ir netgi šeimos nariai, prisidedantys prie atmosferos ir komandos nuotaikos. Komanda ir yra komanda, o ne vienas žmogus, sukantis „barankę“. Nereikėtų to pamiršti.“
„Tad, jeigu mes – merginų komanda 1000 km lenktynėse – kodėl vyrai turėtų būti mechanikai?“ – retoriškai teiraujasi komandos vadovė – „Mes niekad nenorėjome būti fiktyvia piarine moterų komanda. Tokių projektų esu mačiusi ir anksčiau. Kažkaip pikta, kai iš moterų daroma reklama, nesuteikiant realios galimybės parodyti tai, ką gali. Tad štai, dabar tokia galimybė yra.“
„Būtent todėl tuo norisi įrodyti visoms ir visiems, kad tai įmanoma.“ – teigia Inga – „Giliai širdyje tikiu, kad yra daugiau moterų norinčių daryti ką nori – kalbu nebūtinai apie lenktynes, – bet jos tiesiog numoja ranka. Vien dėl to norisi, kad projektas būtų sėkmingas.“
Merginoms iškelta užduotis – patekti į dešimtuką geriausių. „Tai įmanoma?“ – teiraujamės Ingos. „ Žinoma, kad dešimtukas – tikslas realus. Bet. Visada yra BET. Technikos prognozuoti negalime. Konkurentų veiksmų trasoje – taip pat. Žinoma, nebus lengva, bet nesakyčiau, kad sunkiau, negu vyrams: tuo labiau, kad moterys – multifunkciškos – gali daryti kelis darbus vienu metu. Nenualpsta įsipjovusios pirštą, nemerdėja susirgusios gripu ar pavargusios. Juk ne veltui ir vaikus gimdo moterys. Taigi su ištverme čia viskas gerai. Vyrai nepakelia daugelio dalykų, kuriuos pakelia moterys, tad stereotipiškas požiūris kad moteris – silpnoji lytis, čia – netenka prasmės.“
„Toms, kurios norėtų sekti – siūliau tai daryti.“ – ragina mergina – „Tiek norint varžtus sukti, tiek vairuoti, tiek būti viena ar kita koja auto, moto ar dar kokiam sporte. Kaip bebūtų, nereikia tik stebėti kai kiti siekia tavo svajonių. Lengva niekada nebūna, bet juk jei būtų lengva – svajonė nebūtų svajone. Trukdyti niekada niekas netrukdo. Netgi toms, kurios nori važiuoti „pavarde“ ar atitinkama kūno dalimi. Tegul. Tik juokinga, ir tiek.“
„Viliuosi, kad moterų klasė, kaip kad teigė D.Jonušis, tikrai bus suformuota.“ – svajingai nusišypso Inga – „Aišku, iš amžinos kovos „vyrai iš Marso moterys ir Veneros“ perspektyvos žiūrint, norisi, kad jie konkuruotų bendrose įskaitose. Nesinori to tokio požiūrio: „ai tai savo bobų klasėj ten vadinasi pasiekė kažką, tai čia niekis“. Bet tai tik mano nuomonė.“
Dėkui už pokalbį ir sėkmės „1 000 km lenktynėse“.
Kalbėjosi V. Misevičius
Prim.lt