Carlos Brebbia – manau esu komandai tarsi alyva varikliui

Kol vieni mūsų krašte intensyviai ruošėsi Šv. Kalėdoms ir Naujiesiems Metams, kiti ruošėsi... Lietuvą palikti. Galbūt skamba banaliai, tačiau iš tikro taip ir yra – lietuvių lenktynininkai ir jų komandos intensyviai rengėsi Dakaro lenktynėms. Tik galbūt tai ne visi pastebėjo, nes jei sportininkai ir jų šturmanai (kai važiuojama automobiliais) yra plačiai žinomi, tai likusi komandos dalis, dažniausiai, visuomenės dėmesio nesulaukia. Ir visai be reikalo, nes bet kuri komanda tai tarsi suderintas, puikiai veikiantis mechanizmas, kuriame vienodai svarbios visos dalys.

 Vienas tokių žmonių, šiemet eilinį kartą į Dakaro lenktynes vyksiantis kartu su Benediktu Vanagu, jau 17 metų Lietuvoje gyvenantis argentinietis Carlos Brebbia, maloniai sutikęs atsakyti į keletą klausimų.

Jūs Lietuvoje jau 17 metų. Kokie vėjai Jus atpūtė iš tolimosios Argentinos?

Baigdamas studijas iš bičiulio išgirdau apie tokį, tada dar visai nepažįstamą kraštą, kaip Lietuva. Vėliau sulaukiau pasiūlymo čia padirbėti. Laikinai. Dvejus metus. Pažiūrėjau į tai kaip į įdomų nuotykį ir galimybę atrasti kažką naujo. Visgi likimas nusprendė kitaip ir atvykęs čia porai metų, pasilikau gerokai ilgiau.

Lietuva ir Argentina gerokai skiriasi. Kaip sekėsi pritapti?

Aišku, pradžioje nebuvo lengva – kita laiko juosta, kitokie žmonės, tačiau puikiai man tinkantis klimatas. Nemėgstu kai labai karšta, tad Lietuvos oras man buvo kaip tik. Vėliau, pramokus kalba, pasidarė paprasčiau bendrauti ir su žmonėmis. Per čia praleistus metus pamačiau, kad ir patys žmonės keičiasi. Jie tampa atviresni, draugiškesni, labiau kosmopolitiški. Kai atvykau lietuviai dar buvo ganėtinai uždaro būdo.

Per 17 metų lietuviai ir argentiniečiai supanašėjo?

Kažkiek. Argentina – imigrantų kraštas. Ten visada paprasčiau žiūrėjo ir greičiau priimdavo atvykėlius. Lietuviai šiuo klausimu labai konservatyvūs. Be to, ne taip seniai, prieš 40 metų Argentinoje siautėjo „guerilla“ – savotiškas pilietinis karas, kurio šiandien daugelis nenori prisiminti. Todėl pas mus labiau vertinamas pats žmogus, toks, koks jis yra dabar, o ne jo giminė. Lietuviai vis dar linkę kalbėti ne tik apie save, bet ir apie savo tėvus, senelius. Pripratau prie to ir dabar man grįžtant namo būna didesnis kultūrinis šokas, negu buvo pirmą kartą atvykus į Lietuvą.

Nors vienas, labai ryškus, skirtumas visgi išliko. Argentinietis, net ir būdamas nepatenkintas savo šalimi, apie tai kalbės tik namuose. Išvykęs į užsienį, apie Argentiną kalbės tik gerai ir labai gerai. Visi argentiniečiai užsienyje jaučiasi vieningi. Lietuviai, kiek pastebėjau, blogai apie savo kraštą kalba ir namie, ir „svečiuose“. Man tai keista.

Apsipratote Lietuvoje ir vėl patraukė namo, į Argentiną?

Ir taip, ir ne. Namo traukia, nes retokai ten lankausi, tačiau, bent jau kol kas, grįžti neplanuoju. Čia šeima, darbai, draugai. Dabar mano namai čia, o į Argentiną visada malonu grįžti, aplankyti tėvus, gimines. Kartais truputį pasiilgstu Argentinos maisto. Internete jo neparagausi, bet Dakaro metu spėju šį ilgesį sumažinti.

Todėl ir susidomėjote Dakaru?

Irgi ne visai taip. Dakaru kaip lenktynėmis domėjausi labai seniai, o kai varžybos iš Afrikos persikėlė į Pietų Ameriką ir jose nusprendė dalyvauti lietuvių komandos, pagalvojau, kad galiu būti joms naudingas. Aš gimęs ir augęs Argentinoje, moku ispaniškai, žinau vietos papročius, subtilybes, išmanau kai kuriuos, tik vietiniams žinomus, niuansus. Visas šias žinias galiu pritaikyti praktikoje.

Tarkim?

Argentinoje labai aukštas korupcijos lygis, tad atsiskaitant grynais pinigais, galim sutaupyti iki 30 – 40 proc. sumos, lyginant su tuo, jei atsiskaitysi kortele. O kaimyninėje Čilėje, per kurią driekiasi dalis trasos, jokio skirtumo nėra. Kita vertus, Čilė pagrįstai didžiuojasi ir labai saugo savo žemės ūkį, todėl įsivežti šviežio maisto iš kitų valstybių praktiškai neįmanoma.

Nakvynės klausimas. Aišku, kad gyventojai turistams visada pasistengs įpiršti brangiausias paslaugas arba už nakvynę motelyje paimti tokią sumą, tarsi miegotum penkių žvaigždučių viešbutyje. Mano darbas – kartais rasti tinkamą, kokybišką ir kartu pigią nakvynę, kartais surasti kokį detalę, kurios trūksta mechanikams (pernai truputį vargome su elektros generatoriumi). Kadangi esu vietinis, o gyvenant Lietuvoje mano regiono akcentas kiek „apsitrynė“, dažnos Argentinos provincijos gyventojai laiko savu. Tai palengvina bendravimą.

Dar vienas dalykas – internetas. Lietuvoje jį gali „pasigauti“ beveik bet kur, o Argentinoje ar Čilėje tenka ieškoti „ryšio zonų“. Pats internetas irgi gerokai lėtesnis, ir žymiai brangesnis. Po truputį, atsiranda daugiau tiekėjų ir padėtis keičiasi į gerą.

Benedikto Vanago komanda tikrai profesionali, gerai sudaryta komanda. Viskas apgalvota. Manau mano funkcija čia yra būti tarsi „tepalu“, padedančiu tiksliau veikti sudėtingam ir iš daugelio „ratukų“ sudarytam komandos mechanizmui. Važiotų komanda ir be manęs, tačiau aš stengiuosi padėti, kad viskas būtų lengviau ir paprasčiau.

Panašu, kad turite sukaupęs nemažą patirtį?

Pirmą kartą Dakaro lenktynėse važiavau 2009 m. Sužinojęs, kad lenktynės vyks mano gimtinėje ir į jas rengiasi ne vienas lietuvių ekipažas, susiekiau su visais ir pasiūliau savo pagalbą. Man tada traukė noras pamatyti Dakaro ralį iš vidaus ir tuo pačių pažinti savo šalį iš kito kampo. Tą kart man, kaip ir komandos nariui, leido važiuoti Aurelijaus Petraičio ekipažas, bet bilietą į Argentiną pirkau pats. Automobilį irgi teko nuomotis vietoje, tad pirmoji pažintis su Dakaru buvo tarsi nelabai pigi pažintinė kelionė ar nuotykis. Laimei, automobiliu važiavome trise, tad išlaidas pasidalinome.

2010 m. niekas nevažiavo, 2011 m. Dakare važiavo tik motociklininkas Gintautas Igaris, tad tais metais čempionatą praleidau.

2013 m. vėl keliavau į Dakarą. Bilietą teko pirkti pačiam, tačiau lenktynių metu padėdavau dviem komandoms – Benedikto Vanago ir Kazachstano Astanos, nes jos vadovas buvo Antanas Juknevičius. Būtent Antanas tais metas padėjo man gauti akreditacijas į lenktynės. Tais metais buvo ypač sunku, nes priklausomai nuo to, kurios komandos reikalus tekdavo tvarkyti, tos komandos marškinėlius ir vilkėjau. Deja, nevisada pavykdavo visur suspėti, bet būtent tada artimiau susipažinau su Benediktu Vanagu ir jo komanda. Ši draugystė ir bendradarbiavimas, sėkmingai tęsiasi, ir, manau, tęsis. Aš labai džiaugiuosi būdamas tos komandos dalimi.

2014 m. jau važiavau kaip tikras Benedikto Vanago komandos narys ir rūpinausi tik šios komandos reikalais. Buvo gerokai paprasčiau negu anksčiau. Ne tik todėl, kad buvau tik su viena komanda, bet ir todėl, kad Benedikto komanda buvo labai gerai pasiruošusi.

2015 metų pradžioje po Pietų Ameriką vėl lydėsiu tik Benediktą Vanagą, bet laukia nauji iššūkiai – pirmą kartą Dakaro trasa eis per Boliviją. Nesu joje buvęs ir galiu tik spėlioti, kas laukia šioje šalyje. Galbūt mes tik pastovėsime prie sienos, gal teks leistis kartu su lenktynininkais. Džiugu, kad komanda šiemet pasirengusi dar geriau, tad vis mažiau vietos lieka nuotykiams ir netikėtumams. Tai nereiškia, kad bus mažiau įdomu. Dakaras, kiek jame teko dalyvauti, niekada nebūna vienodas. Kaskart atrandi jame kažką naujo.

Argentina, Peru, Čilė, Bolivija – kaip šių šalių gyventojai žiūri į lenktynininkus?

Labai ir labai draugiškai. Čia kiekvienas etapas – didelis įvykis. Jeigu sportininkai sustoja nakčiai mieste ar netoli jo, aišku, kad bus iškilmingas vakaras, gausybė gerbėjų, žurnalistai. Kiekvienas nori pakalbinti, nusifotografuoti, gauti autografą. Pamiršti nelieka visi komandos nariai – pradedant mechaniku, baigiant lenktynininku. Kuo daugiau logotipų ant drabužių, rodančių kad priklausai komanda, tuo didesnė žvaigždė esi. O pas mus didžiausias ženklas yra Vytys. Tai – labai didelė atsakomybė ir garbė. Visi pakeliui klausinėja apie Vytį ir apie Lietuvą.

O kaip vietos lietuviai? Teko bendrauti?

Su Argentinos lietuvių bendruomene buvome susitikę praėjusiais metais. Dalyvavo apie 100 žmonių. Šiemet taip pat planuojamas susitikimas, dalyvių turėtų būti dar daugiau. Tiesa, lietuvių kalba prisimena tik vienas kitas, tačiau jie suvokia save kaip lietuvius ir didžiuojasi tuo.

Panašu, kad Dakaras Jus įtraukė. Planuojate ir toliau jame dalyvauti?

Įtraukė. Ir kaip nuotykis, ir kaip darbas, ir kaip nauja patirtis. Važiuosiu ketvirtą kartą. Benediktas Vanagas turi 5 metų planą, tad, be 2015 m., mažiausiai dar du kartus planuoju dalyvauti. O toliau bus matyt. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad pilnas netikėtumų.

Dėkui už pokalbį ir sėkmės lenktynėse

Nuotraukos iš asmeninio Carlos Brebbia archyvo

Kalbėjosi V. Misevičius

Prim.lt